Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai nuo Saulės (afelyje) – apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai. Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą, dėl to Žemėje yra metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato juostos. Dėl Žemės susiplojimo per ašigalius ir netolygaus masių pasiskirstymo jos figūrą apibūdina geoidas. Mėnulio ir Saulės trauka sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Žemė susideda iš koncentrinių geosferų: atmosferos, hidrosferos ir kelių kietųjų geosferų. Atmosfera susideda iš mol. azoto (78.08% tūrio), mol. deguonies (20.95%), argono (0.93%), vandens garų (0.1–3%), anglies dioksido (0.03%) ir kitų dujų. Hidrosferos vanduo dengia 70.1% viso Žemės paviršiaus ploto. Viršutinė kieta geosfera vadinama Žemės pluta; ją sudaro nuosėdinės prigimties granitai ir bazaltai (metalų oksidai, silikatai, aliumosilikatai). Nuo giliau esančių mantijos sluoksnių plutą skiria Mochorovičiaus paviršius; po žemynais jis eina 35–70 km, po vandenynais 6–10 km gylyje. Po pluta yra mantija, kurioje skiriami trys sluoksniai – viršutinė mantija (metalų oksidai, silikatai, aliumosilikatai). Nuo giliau esančių mantijos sluoksnių plutą skiria Mochorovičiaus paviršius; po žemynais jis eina 35–70 km, po vandenynais 6–10 km gylyje. Po pluta yra mantija, kurioje skiriami trys sluoksniai – viršutinė mantija (astenosfera) iki 400 km gylio, vidurinė mantija (mezosfera) iki 650 km gylio ir žemutinė mantija iki 2700 km gylio. Pluta ir viršutinė mantija sudaro litosferą – standžiausią Žemės apvalkalą. Mantija susideda iš olivino ir pirokseno.